Laukinė paauglystė

Informantės Kristinos teigimu, pokytis buvo staigus. Vieną dieną mokytoja tiesiog atėjusi į klasę ir pranešusi, jog nuo šiandien visi šaukia nebe „Ura!“, o „Valio!“. Žinoma, tai atsiliepė ir paauglių kasdienybei. Tos pačios pašnekovės prisiminimuose jaunuolių laisvalaikis priminė chaosą. Daugelio vaikų tėvai ilgai dirbdavo, todėl moksleiviams veiklos tekdavo susigalvoti patiems. Jie ir susigalvodavo: statydavo plaustus, bunkerius, žaisdavo karus statybvietėse. Paskutinysis žaidimas reiškė skirtingų kiemo grupių susiskirstymą į gaujas, tačiau įdomu tai, jog aiškaus konflikto tarp grupių nebuvo, jos tiesiog žinodavo ir nemaloniai viena apie kitą atsiliepdavo. Laisvalaikio leidimo erdves prisimena ir Audrius: „Užaugome statybų aikštelėse.“ Kaip minėjo informantai, tuo metu daug kas statėsi namus, tad statybvietės buvo paplitusios nepaisant to, ar tai didmiestis, ar miestas. Minėtas informantas Audrius nevengdavo krėsti išdaigų. Kartą su kankorėžiu netgi išdaužė automobilio, stovėjusio vaikų darželyje, į kurį pats ėjo, langą, tačiau tėvai to per daug nesureikšmino. Kita informantė, Milda, taip pat jautė nemažą laisvę nuo tėvų kontrolės ir priežiūros. Moteris pasakojo, jog, kuriantis santvarkai, jos tėvai ieškojo būdų išgyventi, todėl didelio dėmesio auklėjimui negalėjo skirti. Milda paminėjo, jog jos karta, greičiausiai, yra ta, kuri pati save užaugino ir išmoko gyventi be tėvų priežiūros. Tėvai pasirodydavo, „kai dvoikę parnešdavai, jei į mokyklą iškviesdavo, jie tada egzistuodavo, jie su pasekmėm tvarkydavosi“. Pažymėtina, kad Milda nebuvo išskirtinė - nemaža dalis informantų teigė, kad tėvai daug dirbo ir stengėsi užtikrinti finansinę gerovę šeimai, taigi auklėjimas buvo pačių paauglių „našta“. Bene kiekvienas informantas savo kartą palygino su šiuolaikinių paauglių karta. Nors tai darė įvairiais požiūrio kampais, dažnai nuskambėdavo kitokio (griežtesnio) auklėjimo, didesnės laisvės gariūnmečiu aspektai.