Paauglystė gariūnmečiu: džinsai, kasetės ir chaotiška laisvė
Išvaizda
Kliošinės kelnės, spalvoti plaukai ir Gariūnų „rojus“
Džinsai ir kedai kone geriausiai atspindi gariūnmečio pradžios paauglio(-ės) stiliaus svajones, kiek vėliau virtusias realybe. Lietuvai atgavus nepriklausomybę džinsai kaip prekė parduotuvių lentynose egzistavo, tačiau, kaip prisimena Milda, jie kainavo 90 litų, o tai didžiajai daliai mūsų informantų buvo neprieinama dėl finansinės padėties. Kiek vėliau kaip išeitis atsirado dėvėtų drabužių parduotuvės, kuriose ši ir kitos aprangos prekės buvo įperkamesnės.
Nuotr. šaltinis: pinterest.com
Iš to laikmečio paauglių pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad buvo paplitusi plačių rūbų mada. Buvo dėvimos plačios kliošinės kelnės, „apdribę“, tarsi ištampyti džemperiai, žiemą - „puchavykai“ (pūkinės striukės). Ilgainiui vis didesnėje dalyje parduotuvių ėmė rastis kedai, kurie tapo ypač populiarūs tarp paauglių, taip pat merginos pamėgo platforminius batus: vienos rinkosi platforminius kedus, kitos - platformines basutes. Pažymėtina yra tai, kad merginos mielai rengdavosi vyriškus džemperius ar vyriškus kedus, nes, kaip teigia kalbintos informantės, nebuvo kreipiamas dėmesys į tai, ar drabužis vyriškas, ar moteriškas - paauglės apskritai džiaugdavosi turėdavusios kedus ar džemperius. Į stiliaus formavimą informantai stengėsi pažvelgti kūrybingai. Milda dalinosi prisiminimais, kaip iš dėvėtų drabužių parduotuvės nusipirko džinsus bei pati juos persisiuvo.
Beveik visi mūsų kalbinti informantai atkreipė dėmesį į tai, kad drabužius ir avalynę nešiojo ne vienerius metus, stengdavosi juos saugoti, kadangi „didysis“ apsipirkimas vykdavo tik kartą per metus, o ir tėvų finansinės galimybės neleido nusipirkti „to, ką užsimanai“ arba dažnai keisti aprangą.
Informantė Aušra (antra iš dešinės) su draugėmis grupės „Mango“ koncerte (informantės asmeninio archyvo nuotr.)
Atgavus nepriklausomybę tokios drabužių ir avalynės pasiūlos, kokią turime dabar, nebuvo, be to, jau minėta, kad ir mūsų informantų šeimų pajamos neleido demonstruoti „madų”. Tad paauglių eksperimentai ar kūrybiškumas skleidėsi kitaip - per šukuosenas. Kristina sugretino sovietmečio, pirmos (iki 1995) ir antros (nuo 1996) nepriklausomybės dešimtmečių pusių šukuosenų tendencijas:
Kažkuri mokytoja mano <...> iš senosios mokyklos yra įkėlusi nuotrauką mokytojų, jos visos kaip sukirptos <...>. Tai čia visi mokytojai sustatyti, visi tokie ir visų vienoda eilutė tokia: švarkelis, sijoniukas žemiau [kelių - aut.past.] ir tie vienodi batukai tokie, nu surikiuota tokia armija. Tai aš dabar galvoju, ir mus, ko gero, jei dabar paimtumėm nuotraukas, tai vat dar kokioj 9-oj klasėj mes dar tokie parikiuoti visi, o jau aš dabar pasiimu, pavyzdžiui, 12-os klasės, tai pas mus ten yra visko: vienas su stačiais, kitas - su gulsčiais, viens jau spalvotas, nes jau buvo ir padažančių, ir visaip kaip kitaip, galima buvo rinktis, tai tikrai nu keitėsi.
Plaukus dažė ir vaikinai - Audrius pasakoja, kad paauglystėje klausėsi Eminemo (kuris buvo šviesiais trumpais plaukais) ir nusprendė nusišviesinti plaukus kaip ir mėgstamas atlikėjas. Kalbintos moterys į savo šukuosenas mėgdavo paauglystėje įkomponuoti sruogas; jų formavimo būdai buvo itin originalūs: buvo bandymų ir dažyti plaukus su flomasteriais, ir įsisegti krepinį popierių. Jei paauglė norėjo suformuoti įdomesnę ar gražesnę šukuoseną, teko rinktis tarp pigaus ir nekokybiško plaukų lako bei cukraus sirupo. Živilė prisimena, kad pastarasis netgi labiau pasiteisindavo nei tuo metu prieinamas pirkti plaukų lakas.
Dar viena pakankamai įprasta sritis merginų išvaizdos kūrybiškumui skleistis - makiažas. Visos informantės sutartinai pasakojo, kad paauglystės laikotarpiu nesidažydavo visiškai, o jei dažydavosi - tik į šokius. Aušra ir Ana prisimena, jog kosmetikos parduotuvių tada dar nebuvo, tačiau egzistavo įvairių prekių kioskeliai, „univermagai“ ar mažos parduotuvėlės, kuriuose buvo galima įsigyti ir kosmetikos, pavyzdžiui, lūpų blizgį. Ir nors lūpų blizgio pasirinkimas buvo tik vienas, kaip pasakoja Aušra, „ten būdavo vienas lip glossas ir perki tą lip glossą ir patenkinta eini“. Mūsų kalbintos informantės didžiąją dalį paauglystės pačios kosmetikos nepirko - dažus skolinosi iš mamų kosmetinių arba jas padažydavo draugės. Kristina užsiminė apie pirmuosius kitų merginų bandymus dažytis pudra: „kur čia [rodo į skruostus - aut.past.] užpudruoju, kaklas baltas ir einu oranžinė, šviečiu visa ta gatve.“
Nuotr. šaltinis: https://www.delfi.lt/projektai/archive/laukinio-kapitalizmo-laikai-lietuvoje-pamaciusi-mokejimo-kortele-pardaveja-eme-saukti.d?id=72019124
Universalinės ir mažos parduotuvės, turgūs, mugės - tai vietos, kuriose po nepriklausomybės atgavimo žmonės pirko drabužius. Visgi ne visiems rūbų pirkimas buvo įprastas malonumas - kaip pasakojo kelios mūsų kalbintos informantės, jų šeimose dėl finansinės padėties retai buvo įsigyjami drabužiai parduotuvėse. Pigesnė alternatyva buvo turgus, tačiau ir jame pardavinėjamų prekių kainos ne visiems buvo prieinamos. Tokiu atveju, drabužių gavimo šaltiniai likdavo keli: vyresnių sesių / brolių „išaugti“, pažįstamų ar draugų atiduodami rūbai arba, kaip įvardijo Živilė, iš užsienio šalių atsiųsta „humanitarinė pagalba“. Moters teigimu, iš užsienio atvežti rūbai būdavo tiesiog sukraunami aktų salėje ir mokiniams buvo leista rinktis patinkančius drabužius.
Žinoma, gariūnmečio laikotarpio „žvaigždė” - Gariūnai. Daugelio informantų ir jų draugų šeimose egzistavo tradicija kartą per metus rengti „generalinius” apsipirkimus prieš mokyklą: kartais vieni, kartais - su vaikais, tėvai važiuodavo į Gariūnus (Aušros atveju - ir į Kauno Urmo bazę) apipirkti šeimą reikalingomis prekėmis. Iš Gariūnų paaugliai gaudavo to, ko stigdavo vietinėse arba Vilniaus atveju - kitose - parduotuvėlėse ar turguose (pavyzdžiui, kedų). Prisimindama Gariūnus, Aušra teigė, kad šis turgus turi labai simbolinę reikšmę - tai buvo „pagrindinis visos Lietuvos prekybcentris po atviru dangumi.” O štai Kristina įvardijo Gariūnus per mitologinę prizmę: „rūbų ir batų oazė, rojus <...> kaip iš pasakos”. Visgi buvo šeimų, kurioms organizuoti „generalinį” apsipirkimą Gariūnuose nepavykdavo dėl finansinių sunkumų, tad, kaip pabrėžia Živilė, ir Gariūnai kaip idealas nefigūravo sunkiau besivertusių šeimų paauglių pasaulėžiūroje.
Nuotr. šaltiniai: https://www.facebook.com/gariunu.verslo.titanas/; https://www.lrytas.lt/auto/technika/2020/03/10/news/nepriklausomybes-pradzia-kokius-automobilius-pirko-lietuviai-13957271/
Paauglystės stilius pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu buvo sąlygotas šeimos finansinės padėties. Iš informantų pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad dalis vidutinių lietuvių šeimų galėjo sau leisti organizuoti tradicines, vieną kartą metuose vykstančias išvykas su pirkinių sąrašu į Gariūnus. Kiti paaugliai ieškojo kūrybinių sprendimų ir persisiūdavo drabužius patys. Eksperimentai vykdavo ir su plaukais - sovietinį „vieną sukirpimą“ pakeitė įvairių spalvų, formų ir ilgių šukuosenos.
To meto reportažas apie madas.