Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio - gariūnmečio - paauglystę apibrėžia keli aspektai: džinsai ir kedai kaip svajonė, kiek vėliau virtusi realybe, kai kurioms informantų šeimoms - „generaliniai“ apsipirkimai Gariūnuose, šukuosenų įvairovė, vakarietiška kultūrinė produkcija (muzika, filmai, serialai), pirmieji telefonai, teritoriniai „konfliktai“ statybvietėse, chaosas, tačiau kartu - sąlyginis fizinio saugumo jausmas (išskyrus, Audriaus atveju). 

 

Informantai pabrėžia, kad kiekviena iš šių detalių vienaip ar kitaip buvo nulemta politinės ir ekonominės situacijos, vyravusios šalyje. Džinsai ir kedai buvo svajonė, kadangi iš pradžių kaina buvo „neįkandama“ šeimos biudžetui. „Generaliniai“ apsipirkimai „pagrindiniame visos Lietuvos prekybcentryje po atviru dangumi“ taip pat priklausė nuo tėvų finansinės padėties - po sovietmečio praradę darbus tėvai neišgalėdavo tokių apsipirkimų organizuoti, o drabužio pirkimas turguje ar mugėje buvo vieno karto metuose šventė paaugliui(-ei). Šukuosenų pokytis, Kristinos teigimu, žymėjo ir pokytį santvarkoje - po to, kai buvo „negalima“, staiga tapo „galima“, tad paaugliai stengėsi paįvairinti savo šukuosenas sruogomis iš krepinio popieriaus, dažytais plaukais ar cukraus sirupu suformuota „banga“. 

 

Vakarietiškos kultūrinės produkcijos po nepriklausomybės atgavimo radosi vis daugiau, tad ji, pašnekovų teigimu, buvo populiari ir „vartojama“. Vakarietiški muzika ir filmai darė įtaką tiek paauglių įvaizdžiui, tiek grupelių formavimuisi pagal mėgstamą muzikos grupę, tiek tapo pokalbių tema filmų / serialų klausimais. Lietuviškos muzikos grupės taip pat buvo paauglių kasdienybės dalis, tačiau rusiška produkcija, pasak informantų, buvo vartojama mažiau. Pirmųjų telefonų turėjimas taip pat priklausė nuo ekonominės padėties, tačiau informantai pabrėžė, kad paaugliai nesisluoksniavo pagal turimus daiktus, veikiau laikėsi išvien bendrystėje, kartu įveikdami laikmečio nežinomybę. Iš pirmo žvilgsnio  neatrodė, kad paauglystė buvo sumaterialėjusi, nes paaugliai tiesiog džiaugėsi tuo, ką turi, tačiau telefono kaip materialios nuosavybės akcentavimas parodo, kad šį daiktą buvo svarbu turėti.

 

Kalbant apie laisvalaikio chaosą ir kodėl paauglystė buvo laukinė, vėlgi turime grįžti prie ne kartą minėtos priežasties - Lietuvos ekonominės ir tėvų finansinės padėties. Beveik visi informantai teigė, kad tėvai dirbo daug, tam, kad šeima galėtų išgyventi, tad paaugliai veiklų ieškojo patys. Tuo metu tiek Vilniuje, tiek regionuose buvo daugiau ar mažiau statybviečių, tad laiką paaugliai leisdavo ten - užimdavo teritorijas, „kariaudavo“ dėl jų. Visgi visame šiame chaose didžioji dalis informantų jautė fizinį saugumą, ramiai vaikščiojo gatvėmis ir labiau vardijo finansinio nesaugumo aspektą ir tik Audrius patvirtino mūsų galbūt ir stereotipinį įsivaizdavimą apie gariūnmečio laikus - tai buvo laikai, kai naktį kieme stovinti mašina galėjo likti ir be rato, ir be benzino. 

 

Įsivaizdavimai apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį itin skirtingi. Vieniems - tai tik laukinio kapitalizmo metas, kitiems - vilties ir laisvės jausmo Everestas. Pasirinkdamos kalbinti asmenis, kurie šiuo keistu ir mokslinėje literatūroje vis dar neapibrėžtu laikotarpiu buvo paaugliai, suvokėme galimą asmeninės ir visuomeninės patirties persipynimą, tačiau, kas gali geriau nupasakoti gariūnmečio dvasią, jei ne kliošiniais džinsais apsivilkusi ir plaukus krepiniu popieriumi nusidažiusi paauglė, eidama į mokyklos diskoteką niūnuojanti naujausią Modern Talking „gabalą“?